- pabėglus
- pabėglùs, -ì adj. (4) galintis greitai bėgti: Pabėglus arklys bėga it zuikis: bėga, meta, kaip skabyte skabo Rt. Išnašus, arba pabėglùs, arklys Lk. Paimk širvūsius arklius, tie yr pabėglesnì Grg. Mūsų pusbernis yra labai pabėglus: ką paliepei atnešti, tai vis tekinas bėg, suieško ir atneš Kl.
Dictionary of the Lithuanian Language.
